Nežinau, pastebėjote ar ne, bet aprašiusi keletą įvairių iššūkių nusprendžiau susidaryti sau tinkamiausią - kai kurias patikusias „užduotis“ pasiskolinau iš jau sukurtų iššūkių, kai kurias susigalvojau pati. Stengiausi sąrašo per daug neišplėsti, kad būtų malonu pačiai jį įveikti. Tiesa, dar nesugalvojau, ką sau pasidovanosiu už įveiktą iššūkį, bet tikriausiai tai bus dar viena knyga.
Tad pirmoji, kuri slepiasi po „knyga, laimėjusia premiją“, yra 2014-ųjų metų knyga.
Kai daug kas įrodinėja, nesvarbu ką, visi patiki.
Ši knyga yra apie..žmogų. Kolegėms iš choro daviau pasklaidyti, tai sakė, kad iš anotacijos nieko nesuprato, apie ką ta knyga. Na, iš anotacijos ir nesuprasi čia, deja. Skaitant iš tiesų irgi nėra taip lengva. Atrodo, viskas plaukia išorėje, nieko pernelyg giliai nenagrinėjant. Bet, žinoma, taip nėra.
Visgi, kaip ten bebūtų, šios knygos pagrindinis veikėjas mane nenusakomai erzino. Kartais prajuokino, bet dažniau erzino. Seniai jau skaičiau tokią knygą, kurios pagrindinis veikėjas (kartu ir pasakotojas) sukeltų tokį nemalonų jausmą. Manau, kad kiekvienas jame pamatytume savo mažesnę ar didesnę dalelę - gal dėl to taip ir erzino. Be abejo, man labai patinka sarkazmas bei ironija knygose - čia to rasite su kaupu. Bet kartais jau net ir to buvo per daug, gal netgi vietomis peraugant į tyčiojimąsi, stereotipų taikymą.
Šiam vyrui iš tiesų nieko nereikia. Ir visgi net jis negali paneigti, kad vienintelis reikalingas žmogui dalykas yra meilė. O visa kita - bus kaip bus.
Man atrodo, kad jei žmonės paklausytų savęs iš šalies, nustotų kalbėti. Niekam nuo to nebūtų blogiau, tiesiog mažiau triukšmo.
Ar rekomenduočiau kitiems? Nesu tikra. Esu tikra tik tuo, kad tikriausiai po kurio laiko tiesiog neprisiminsiu, apie ką čia rašė, ir tiek :)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą