Uch. Knygą perskaičiau vakar, o ji manyje dar gyva. Tokiais atvejais rašyti būna sunkiausia, nes norisi visiems viską išpliurpti.
Kiek prisimenu, tai Moyes su šia knyga įsiveržė į skaitančių lietuvių gyvenimus jau prieš keletą metų. Tokiais momentais man visada smegenys suveikia taip: neskaitysiu, nes visi skaito. Negaliu sau to paaiškinti, bet taip jau yra. O dar ir pavadinimas nei šioks, nei toks.. Ir viršelis nelabai vilioja.. Žodžiu, stengiuosi visaip išvengti tų psichozių, kol galų gale, kai jau visi būna išnarstę knygas ir autorių gabalėliais, paimu tą knygą, nuo kurios viskas prasidėjo, į rankas. Ir tada pačiai užeina.. Pavyzdžiui, dabar norėčiau būti tos knygos neperskaičiusi, kad galėčiau skaityti dar kartą ir viską patirti pirmą kartą. Nes ji iš tų, kurių paskutinį puslapį užvertus norisi vėl atsiversti pirmąjį.
Knygoje pasakojama apie du visiškai skirtingus gyvenimus gyvenančius jaunuolius. Luisa - keistai besirengianti mergina, netekusi darbo kavinėje ir ieškanti bet kokio kito, kad tik galėtų išmaitinti savo šeimą. Vilas - praeityje ambicingas vaikinas, siekęs karjeros aukštumų, mėgęs ekstremalias pramogas, o dabar prikaustytas prie neįgaliojo vežimėlio ir visiškai priklausomas nuo kitų. Manau, net nereikia sakyti, kad jų gyvenimai susipina taip, kaip nė vienas iki tol nė negalvojo.
Pirmiausia - dalykai, kurie man šioje knygoje nepatiko. Sąrašas - nulinis. Turėčiau pastabų nebent redakcijai, nes akis badė praleistos ar sumakaluotos raidės, be to, įkyriai brukamas žodis „invalidas“. Jis tinkamas nebent ten, kur naudojamas pašaipiai, bet tikrai ne paprastame sakinyje, kaip, pavyzdžiui: „Vilas sėdėjo savo invalido vežimėlyje.“ Taip niekas nesako. (Dar pasitikrinau VLKK puslapyje, kad lyg ir vartotini abu terminai, bet mus mokė, kad yra tik žodis „neįgalumas“, o „invalidas“ turi labiau neigiamą, pajuokiamą reikšmę.)
Kalbos kultūros pamokėlė baigta.
O štai patiko - visa kita, ko nepaminėjau ankstesniojoje pastraipoje. Kietai, ką? Ir galiu tvirtai pasakyti, kad čia ne momentinis debesėlis, kai esi apsvaigęs nuo perskaitytos istorijos. Tą knygą prisiminsiu ir po metų, o tai yra būtent dėl to, kaip paprastai autorė sugebėjo papasakoti tai, kas šiaip jau yra be proto komplikuota. Lengvas ir įtaigus rašymo stilius, humoras, vietomis ir su sarkazmo prieskoniu, padėjo sukurti knygos atmosferą. Kažkokiu būdu ją palengvinti, nes visgi dėl knygos veikėjų situacijos komplikuotumo nuolat jaučiama baimė.
Taip pat autorei plojimai už du ryškius veikėjus. Tiek plepioji Lu, su visais savo keistumais, optimistiškumu, pasiryžimais ir baimėmis, tiek Vilas - piktas, atžarus, užsisklendęs savyje ir nieko neįsileidžiantis į savo susitraukusį pasaulį. Jie abu manęs nė karto per visą knygą nesupykdė (!), o tai jau laikau dideliu pasiekimu, nes pastebėjau, kad paskutiniu metu knygų veikėjai ir jų poelgiai gana dažnai erzina. Visos istorijos metu iš lėto ir kartais vos pastebimai galima matyti, kaip keičiasi personažai, kokį indėlį į vienas kito gyvenimą įneša. Tiesą sakant, knyga labai žmogiška. Turbūt dėl to knyga privertė ne tik juoktis, bet ir plūduriuoti ašarų upeliuose. O kai pagalvodavau, kad protarpiais Lu ir aš pati (nors šiaip jau niekad negretinu savęs su knygų veikėjais, bet ši yra tokia, kur kitaip neįmanoma) esam šiek tiek panašios, tai ašarų būdavo dar daugiau. Būčiau pasielgusi visiškai taip pat, kaip ir ji.
Na ką. Tai jeigu dar buvo tokių, kaip aš, kurie neskaitė „Aš prieš tave“, tai bėkit į biblioteką ir pasiimkit, ir skaitykit. Ir parašykit komentaruose, kada jūs jau pradėjot ašaroti :) Rekomenduoju šią knygą apie (ne)galią, pasirinkimo laisvę, pokyčius ir (ne)susitaikymą. Ir, žinoma, apie meilę. Be jos - nė žingsnio.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą