„Dvasių namai“ - tai Truebų šeimos istorija, apimanti kelias kartas ir trunkanti daug metų (pagal veikėjų amžių galima spręsti, kad bent jau 70 tai tikrai). Per tiek metų čia susiduriama tiek su pačių žmonių virsmais, tiek su šalyje vykstančiais pasikeitimais, ir viskas be išimties paveikia šią šeimą ir jų gyvenimą.
Kai tik pradėjau skaityti, kažkodėl neužsikabinau. Vangiai paskaitydavau po kelis puslapius ir vėl padėdavau - net nežinia, ko čia pritrūko, gal tiesiog rimto prisėdimo. Bet va kai jau pasiryžusi perskaityti paėmiau knygą į rankas, nebelabai norėjosi padėti. Per dieną - bent po šimtą puslapių ir norėjosi dar. Skyriai knygoje ilgi, tad automatiškai norisi pabaigti vieną ir eiti prie kito. Pastraipos irgi netrumpos, o dialogų labai nedaug, tačiau puikiam autorės pasakojimui tai tikrai netrukdo. Priešingai - čia vienas iš tų variantų, kai akys slysta per puslapius ir reikia uždengti toliau esantį tekstą, kad netyčia nepamatytum, kas bus toliau :D
„Dvasių namai“ priskiriami magiškajam realizmui, literatūros krypčiai, kuri ir atsirado Lotynų Amerikoje. Čia dvasios sklando tarp gyvųjų, nulemdamos likimus. Keisčiausia, kad skaitant toks dalykas atrodo absoliučiai normalus. Per stalą neliečiama juda druskinė? Šoka trikojis staliukas? Kodėl ne. Viskas čia gerai.
Allende gana smulkiai aprašo revoliuciją, vykstančią Čilėje. Knygos pabaigoje (na, paskutinius 100+ puslapių) visas dėmesys skiriamas politikai, karinei revoliucijai, žinoma, ji skaudžiai paliečia ir Truebų šeimą. Ir visiškai netikėtai, visi tie politiniai pasakojimai, kurie kitose knygose būtų arba kankinantys, arba tiesiog niekingai praverčiami, man buvo įdomūs ir suskaityti su tokiu pat susidomėjimu, kaip ir anksčiau buvę meilės, nusivylimų ir pakilimų aprašymai. Visgi tokie dalykai, vykę tokioje tolimoje šalyje, negali būti neįdomūs - džiaugiuosi, kad tokiu būdu, t.y. mėgaujantis grožiniu kūriniu, galima ir pasisemti istorinių žinių.
O kad knygoje netrūksta meilės ir neapykantos, turbūt nė nereikia sakyti. Ji graži. Kad ir kaip kartais būtų skaudu skaityti, knyga yra visiškai gyvenimiška. Jei nebūtų įsipainiojusios dvasios, tai, manyčiau, būtų paprasčiausia knyga apie bet kokią šeimą. Nes kiekvienos šeimos istorijoje yra tiek džiugių, tiek tragiškų įvykių - labai gali būti, kad dėl tos priežasties „Dvasių namai“ tokia artima kiekvienam skaitytojui, dėl to taip lengvai ir skaitosi.
Jei neskaitėte, skaitykite. Tikrai verta dėmesio knyga, talpinanti savyje viską: meilę, neapykantą, pasiaukojimą, ryžtą, tragediją ir magiją.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą