2017 m. rugpjūčio 15 d., antradienis

John Fowles „Kolekcionierius“

Man labai graži visa Pegaso kolekcija. Džiaugiuosi, kad ji leidžiama, kad visas knygas perku, o labiausiai tai dėl to, kad pagaliau jas pradėjau skaityti. Žinoma, jos puošia lentyną, bet jaučiuosi ir pati šiek tiek pasipuošusi, kai galiu perskaityti klasikinius kūrinius, į kuriuos šiaip jau gal ir neatkreipčiau dėmesio.

Rotušės darbuotojas Frederikas Klegas kolekcionuoja drugelius. Tačiau jis turi nusižiūrėjęs dar vieną, jam nepasiekiamą, egzempliorių - tai menų studentę Mirandą. Išlošęs žirgų lenktynėse didžiulę sumą, Klegas pradeda įgyvendinti savo sumanymą - turėti Mirandą tik sau vienam iki gyvenimo galo.

Pradėjus skaityti knygą iškart šauna mintis, kad štai, įdomus detektyvas! Apsėstas savo minčių klerkas, pagrobta jauna mergina, namas užmiestyje... Pradžioje įvykiai rutuliojasi gana greitai tol, kol sustoja. Iš tiesų tai kur kas daugiau nei paprastas detektyvas, prie kurių dabar esame įpratę. Čia nėra jokio bėgimo, jokių painių mįslių sprendimo, šiurpių radinių, nėra net policijos. Apskritai visoje knygoje, galima sakyti, tik du veikėjai. Susiklosčiusioje situacijoje gausu vidinių išgyvenimų, per kuriuos ir susipažįstame su Klegu ir Miranda. Daugybė pamąstymų atskleidžiama per Mirandos rašomą dienoraštį, čia rašytojas visus įtikina, kokia brangi yra laisvė ir kokia gali būti jos kaina, parodoma, kaip keičiasi žmonės neeilinėmis aplinkybėmis. Tekstas iš tikrųjų įtraukia ir nepaleidžia.
Kaip ten bebūtų, neatsimenu, kada paskutinįkart skaičiau knygą, kurioje nemėgčiau visų veikėjų. Erzino tiek savų kompleksų turintis Klegas, tiek pasipūtusi ir neva tai aukščiau už visus kitus esanti Miranda, tiek šalutiniai veikėjai, apie kuriuos užsimenama epizodiškai. Nepaisant to, skaityti tikrai buvo įdomu - detektyvas su filosofiniais elementais, tokios knygos tikrai dar nebuvau skaičiusi.

Dėl bendro išprusimo perskaityti vertėtų, norint susivokti, kad pasaulyje egzistuoja ne tik tokie detektyvai, kokius mes žinome dabar, o ir kur kas gilesni, siekiantys esybės gelmių, tačiau aš pati antrą kartą nebeskaityčiau.

Komentarų nėra: